Projektas vasarai

Prasidėjo vasara. Pernai turėjau to do list'ą. Šiemet nusprendžiau, kad veikti pagal kitų žmonių smulkius planus ne man ir susigalvojau sau kitokį projektuką. Šiek tiek nusižiūrėtas nuo kitų. Ganėtinai populiaru yra 365 nuotraukos, kiekvieną dieną po vieną. Bus panašiai, tik ne tiek daug.
Pirma ir paskutinė vasaros diena - penktadienis. Tad kiekvieną penktadienį po nuotrauką. Taip nusprendžiau, nes norisi artimiau susipažinti su savo draugu canon'u ir labiau pramokti šio, fotografavimo, meno. Tikiuosi, kad naudos bus.
Viskas buvo sugalvota gan greitai - vakar, tad ir pasiruošimo bei savaitės nuotraukoms neturėjau, o dar vakarykštė diena nebuvo labai džiuginanti ir suteikianti daug galimybių išsitraukti fotoaparatą (blogai, kad jis bijo vandens), šiek tiek pasistengus keletą kadrų pavyko padaryti.

Balta rožė

Kai sekmadienio rytais skamba telefonas man nelabai patinka. Dažniausiai dar nepasižiūrėjusi kas skambina galiu pasakyti, kad tai bus tėtis. Šį kartą suklydau. L 'Važiuojam su manim į blusturgį'. Nuskambėjo maždaug taip.
Rytais miestas tuštesnis, o savaitgalį dar labiau. Nors koks čia rytas kai jau po 12 buvo. Labai nustebau kiek daug žmonių buvo Mokytojų namų kiemelyje. Sunku ne tik ką nors pamatyti, bet ir praeiti.
Kiek supratau jis veiks visą vasarą kiekvieną sekmadienį 12-16 val. Vilniaus Mokytojų namų kiemelyje (dar žinomam kaip Vasaros terasa).
Sendaikčių ar Blusų turguose mėgstu ieškoti sagių. Dar dažnai akys nukrypsta į senas nuotraukas ar atvirlaiškius, bei vinilines plokšteles, namuose norėčiau turėti jų grotuvą.  Tačiau, šiandien apsiribojau tik maža balta rože.



Mėgstat tokias vietas? Ko ten ieškot dažniausiai?

Sau apie save

Ar turit namuose mėgstamus daiktus? Puodelį, lėkštę, patalynę, drabužį ar batus?
Aš turiu. Turiu drabužių eilutę kurią mėgstu labiausiai, su batais ir rankine.
Turėjau savo - mėgstamiausią puodelį. Turiu jį iki šiol, bet iš jo nebegeriu. Jis netinka prie komplekto. Čia ir prasideda visas įdomumas. Artimiausi draugai tuo jau nesistebi. O nauji turi laiko priprasti.

Aš mėgstu vienodumą. Visi stalo įrankiai yra vienodi ir visą gyvenimą buvo tokie. Visi serviravimo indai (lėkštės, dubenys, puodeliai) irgi buvo ir yra vienodi. Nemėgstu kai jie skirtingi, neskanu valgyt. Buvo įvairūs, seni tarybiniai, buvo spalvoti, kol perėjau prie baltų. Visai visai baltų. Ir kaip man tai patinka ir yra gražu. Čia dar turiu pasakyti, kad nemėgstu apvalių lėkščių. Ir dubenys mano kvadratiniai, maži puodeliai kavai taip pat. Anksčiau visi einamieji didesni puodeliai buvo skirtingi. Taip jau gavosi. Ilgai nekeičiau, nes ir nebuvo į ką. Vis ieškojau tokių iš kurių gerti būtų skanu. Tikrai ne iš visų taip patogu ir skanu būna. Kelionėje atradau tai ko ilgai ieškojau. Senieji iškeliavo užtarnauto poilsio, o juos pakeitė balti, didesni ir gražūs. Derantys prie kitų indų. Na ir kas, kad apvalūs. Apvalus puodelis manęs neerzina kaip apvali lėkštė.

Spintelėje yra kelios taurės kurios švelniai tariant yra 'ne į temą', atsiradusios kažką laimėjus, surinkus ir iškeitus į jas. Norėčiau jų atsikratyti. Vis tiek negeriu iš jų, nes išplauti nėra patogios. O visos kitos, skirtingo dydžio ir skirtingiems gėrimams yra iš to paties komplekto.

Ir patalynės komplektai man turi būti vienodi, kad būtų gera miegoti. Na, bent jau apkloto ir pagalvių užvalkalai pageidautina, kad būtų iš to paties komplekto. Iš vaikystės jau yra taip, kad geriausia miegui yra balta balta, gaivumu kvepianti patalynė. Kurią močiutė sugebėdavo išlaikyti idealiai baltą, net šalčiausios žiemos metu džiaudavo tik lauke ir mokėjo ją kočioti senoviniais lyginimo įrankiais. Namuose visa patalynė irgi balta (čia jau man pačiai darosi baisu, kad viskas tik balta, kur iš mano gyvenimo pabėgo spalvos). Kol neatsirado toks apklotas kuris netelpa nė į vieną mano mėgstamą patalynės komplektą. Kaip gaila, tenka miegoti spalvotoje, ir pagalvių dydžiai neatitinka dėl to viskas persimaišė. Ir man tai visai nepatinka. Gal dar pasitaikys proga kai galėsiu ir tai sutvarkyti pagal norus.

Tokioj situacijoj nelabai įmanoma turėti mėgstamą puodelį, lėkštę ar šakutę. O va kaime turiu. Ten visada viskas skirtinga. Kiekvienas ten gyvenantis ar retkarčiais apsilankantis turi savo puodelį. Neretai dar ir savo lėkštę. Ten nėra vienodų taurių visiems, nes iš vieno komplekto per gyvenimą liko 4, iš kito tik 3, o kita viena niekas nežino iš kur ji čia atsidūrė. Savotiškai smagu. Tik o bet kad tačiau, savo namuose nenoriu taip.

Siaubas kaip tai skamba perskaičius iš šalies. Pasakyčiau, kad tai merginai ne viskas su galva gerai, nors be galvos būtų dar blogiau.

Trūksta tik turgelio ir terasos

Visada mėgau rytais dėvėti vyriškus marškinius. O ypač savaitgaliais. Kai diena tokia neįpareigojanti. Kai žinai, kad gali neskubėti ir mėgautis rytu bei visa diena. Pati skaniausia kava yra rytą balkone prieš saulę. Kaip gera kai nereikia nieko daryt ir nėra kur skubėti. Pagaliau atsiverčiau naujus (nors tiesą sakant senoki jie) žurnalus ir knygą kurios negaliu paimti į rankas kokius 3 mėnesius.
Taip leidau dvi dienas.



Pasiilgau skanaus maisto. Kitokio maisto. Ta proga prisiminiau ką valgydavau kelionėse, nes ir knygą apie keliones skaičiau. Skanėstais sau laikau balto pelėsio sūrius ir jūros gėrybes. Prisiminiau visas svetur valgytas jūros gėrybes. Vis dėlto nesu ragavusi geldelių. Tas šliurpimas ir slidumo pojūtis man nepatinka. Baiminuosi kad bus labai neskanu. Norėčiau gyventi kur nors netoli jūros/vandenyno. Kur anksti laisvomis dienomis galėčiau eiti į žuvies turgus ir pirkti dar neragautus skanėstus. Vilkėdama vyriškus melsvus marškinius šviesioje virtuvėje gaminčiau ir vakarui atėjus valgyčiau jaukioje terasoje prie vyno taurės.
Ech, tos tobulos svajonės be priekaištų.

Savaitgalis trečiadienį

Savaitgalio pusryčiai viduryje savaitės. Pas mane dažnai taip atvirkščiai pasitaiko. Tokia jau esu. Bet taip tik dar smagiau. Tokius pusryčius valgydavau kaime, senelis tobulai juos ruošdavo.

Negaliu nepasigirti. Vakar kaip tik baigiau redaguoti ir atsispausdinau rašto darbą universitetui. Vienas darbas baigtas. Kaip smagu ir ramu.

O ar žinojot, kad Lietuvos studentai yra beraščiai?! Ir dar tokie beraščiai, kad net jų disertacijos yra atmetamos dėl gausybės klaidų. Ir kalti čia keli: mokykla - kuri prastai išmoko, kompiuteris/internetas - kuriame daugelis rašo be lietuviškų rašmenų ir tai, kad vaikai/paaugliai/studentai labai mažai skaito - nėra supratimo kaip rišliai ir stilistiškai gražiai sudėlioti sakinių. Aha, tiesos tame yra. Na, mokykloje pati mažai laiko skyriau lietuvių kalbai, kablelius dėliojau kur gražiau skambėjo, kirčius spėliodavau (nors tardama gerai kirčiuoju) ir ne visas nosines sukabindavau kur reikėjo. Pastebėjau ir ant savęs (o taip sakyti galima?), kad kuo mažiau naudoji lietuviškų raidžių, tuo vėliau sunkiau rašant oficialius laiškus ar rašto darbus. Tai aš labai stengiuosi visur rašyti su lietuviškomis raidėmis. Nenoriu būti berašte.

Labai skaniai baigiau kavą balkone su ryto naujienomis (apie beraščius - vakarykštė). Man taip pritrūko vieno veiksmo ten. Bet ne, to jau nedarau 3,5 metų. Didžiuojuosi savim. Ateityje man reikia terasos, norėčiau kiekvieną rytą pusryčiauti ten, nesvarbu, kad šalta, svarbu saulė yra. Ir laiko aš tam turiu, nuo atsikėlimo ir iki išėjimo iš namų turiu pusantros valandos, tikrai spėju pasidaryti pusryčius ir juos sudoroti pasimėgaudama. Tik labai retai tai darau. Per tris mėnesius čia gal kokie tik penkti mano pusryčiai. Kaip gaila, kad aš jų nevalgau. Gal reikia pradėt, jie būna skanūs ir sotūs. Ir dar prie viso to norėčiau apelsinų sulčių ir prancūziško ragelio su karamele. Kokia aš vis dėlto besotė.

New in

Turėjau keturias laisvas dienas. Ką per jas galima nuveikti? Vieniems išsimiegoti, kitiems pasimokyti, tretiems pasimėgauti daržo/sodo ir šilumos malonumais. Ką veikiau aš? Atrodo viską ką buvau suplanavusi. (Pastaruoju metu man tiesiog sekasi su laiko planavimu).

Aplankiau 'The Human Body Exhibition', buvo įdomu, tikrai, jau seniai buvau pamiršusi biologijos pamokas ar mamos pasakojimus. Apie humaniškumą tikrai čia neketinu kalbėti, visus tuos už/prieš šią parodą pasiliksiu sau.

Visas keturias dienas kažką pirkau. Pirmiausia vis bandau atrasti veido kremą, kuris man tiktų. Tą kurį labai mylėjau, atrodo nustojo gaminti. Tad vargas man rasti kažką naujo ir patinkančio, nes kai randu tai kas man patiko/tiko aš daugiau nieko kito neperku ir naudoju kol nustoja gaminti ir tiekti. Net jei ir bus man labiau (pa)tinkančių aš jų neieškosiu.

Taip labai norėjau tos palaidinės, kad po pirmo pamatymo iki pasimatavimo praėjo kokios dvi savaitės. Nuo pasimatavimo iki nusipirkimo dar kokios dvi. Ir pagaliau ji mano spintoje. Taip jos norėjosi, kad buvo iki galo gerai apgalvota ar tikrai tikrai noriu ir reikia.

Ar žaidžiat įvairius stalo žaidimus? Su šeima? Draugais? Mėgstat tokius vakarus? Aš labai. Ne visada norisi sėdėjimo ir plepėjimo, ar didelio triukšmo. Vis labiau patinka sėdint ir gurkšnojant alų sužaisti šaškių ar šachmatų partiją (pastaroji vis dar sunkiai einasi). Mano namuose atsirado taip pat seniai norėti ir laukti žaidimai. Net trys. 'Rummy' išbandėme iškarto. Nelaimėjau. Antras buvo 'Scarbble' , kažkada išbandyta angliška versija, šį kartą lietuviška. Šiek tiek sudėtingas ir mastymo reikalaujantis. Ir vėl nelaimėjau. Bet čia pasiteisinimas toks, kad man reikėjo išeiti. Dar tikrai būčiau surinkus taškų. Taigi, vakaras su taure vyno ir žaidimu kuris verčia mastyti, man pats geriausias vakaras.

Ir paskutinis mano pirkinys, naujas žaislas namuose, kuris yra ne tik geriausias per šias keturias dienas, bet ir per kokį pusmetį ar daugiau. Lauktas ir gerai apgalvotas nuo vasaros. Dar iki galo nesuprantu jo, valdymas kiek kitoks nei mano senojo. Bet jausmas geras jį turint. Ir rankos dreba daug labiau, nes rupūžiokas yra sunkus. Ne jis pats kiek jo objektyvas.

Aš rami. Daug darbų ir pirkinių išbraukti iš mano sąrašo.  Nors nemažai dar ir liko. Ale prisigyriau čia kaip reikalas. Tik va, kuris laikas prarandu pirkimo malonumą. Vis sunkiau ir nenoriau leidžiuosi į viskas paieškas, nors man ir patinka kai įsigytas daiktas mane džiugina ir yra naudingas. Ir aš vis dar veido kremo paieškose, kad ir šis geresnis už prieš tai buvusį, bet jaučiu, dar ne tas ko noriu.

Rock me, rock me, rock me, baby...

... rock me till I want no more.




Manyje gyvena du. Aš ir kitas aš.

Vienas aš pasižiūri gražių ir įkvepiančių nuotraukų, o kitas aš sako, kad irgi taip nori, va tos suknelės ir štai tų batelių. Nors pirmas aš supranta, kad jam tik pasižiūrėti gražu ant kitų, bet ne dėvėti, bet kur tau, pirmas aš nulėks į parduotuvę, pasimatuos ir vis tiek supras, kad buvo teisus. Ne(pa)tinka.

Antras aš vis sako, kad tas nagų lakas tobulai gražus ir jam būtinai reikia tokio. Pirmam aš nereikia, nes jis žino, kad netiks, antras aš nepasiduoda, juk gražu. Taip, tas tobulai gražus nagų lakas atsiduria stalčiuje. Ir vos nusikalavus pirmas aš vėl supranta, kad buvo teisus. Ne(pa)tinka.

Dievaž, kaip tuos du aš suvaldžius. Jie nėra iš tų kurie pastoviai nesutaria ar negali ilgai apsispręsti. Jie apsisprendžia viską apgalvoję ir savo sprendimu yra užtikrinti ir svarbiausia sprendimas vieningai priimtas. Bet tik ne tada kai kalbama apie 'šmutkes' (drabužius, galanteriją, dekoratyvinę veido, nagų kosmetiką). Pirmas aš tik žiūri, antras aš jį visada įkalba pabandyti, ir vis tiek jie abu lieka prie to paties kaip visada.

Kokio velnio tas antras aš vis lenda ir reguliuoja pirmam jo gyvenimą. Na, ne(pa)tinka pirmam aš pilkas ar geltonas nagų lakas, ne(pa)tinka ir prancūziškas manikiūras.
Štai taip stalčiuje dulkės tas baltas nagų lakas, o tas kitas tai tikrai tinkamas ir dažnai naudojamas. Bent tokia nauda iš antrojo aš.



Gerai, kad spintoje nėra nedėvimų drabužių ir batų. Net jei ir antras aš įkalba pirmąjį, kad abiems tikai to reikia, pirmasis aš neskuba pirkti, tik pasimatuoja. Ir atveda į protą antrąjį.
Man atrodo, kad pirmasis vis dėlto labiau pažįsta juos abu ir žino kas (pa)tinka ir kas ne. Jis sveikesnio proto ir nuovokesnis.
Visai neseniai, prieš dieną ar kelias spintoje apsigyveno du be galo gražūs gyventojai. Tų naujų gyventojų karts nuo karto atsiranda, jaučiu, kad reiktų pradėt rūpintis nauju namu jiems, vis gi nesmagu gyventi taip susispaudus su dar keliolika tokių.
A, tiesa, dėl tų pirmų naujų gyventojų, tai pirmas aš jų norėjo ir antrojo aš beveik nereikėjo įkalbinėti. Tą kartą viskas pavyko nesunkiai. Na, o antrųjų prižiūrėtojas turi tik vieną aš ir jam gyventi daug lengviau.



Pirmas aš ir antras aš kartais ir dėl valgio nesutaria. Antras aš - saldumynų vergas. Spintelėj niekada nesibaigia šokoladas ar saldainiai. Didelis malonumas. Suvalgyk kąsnį, juk taip skanu, saldu. Na, kad jau suvalgei vieną, nieko nenutiks jei ir suvalgysi antrą. Aha, kas gi čia tokio. Ir gan greitai šalia atsiranda mažiausiai 7 saldainių popierėliai. Juk sakiau, kad pirmasis aš geriau pažįsta juos abu ir vakarą baigia salotomis. Antrasis aš jaučiasi prasikaltęs, tad dažniausiai sutinka, nors viduje vis dar kirba 'suvalgyk dar vieną'.




Rock me out here on the floor...
Rock me till I want no more...

FiDi '12

Jau 44 metus vyksta Fidi. Tai Vilniaus Universiteto Fizikos fakulteto diena, dabar jau tapusi ir Vilniaus miesto švente.
Pirmoji vyko 1969 m. kovo 29d., o 1978 m. gimė, į Vilniaus gatves pas filologes išriedėjęs, Dinas Zauras, kuris pasak legendos, suvalgęs vieną jų ir kiekvieną pavasarį tradiciškai keliauja atsiprašyti.

Mintys vienišam vakarui

Vis dažniau stebiu save. Taip iš šalies. Lyg stebėčiau kitą asmenį. Oho, kokia esu. Koks vis dėlto nepakantus žmogus išaugo iš manęs. Baisu, tiesiog baisu. Reikia kažką daryti.

Bet čia mažiau svarbu, nei tai kaip aš save myliu ir savim grožiuosi. Tikrai. Atsistoju prieš veidrodį ir... kokios gražios tos akys, oho, kokie jau ilgi plaukai, ir rankos gražiai atrodo, bet jau koks kojų grožis, apsakyti neina. Man taip dar niekada buvo. Nežinau kas pasidarė, bet norėčiau, kad ta fazė nepraeitų. Man patinka taip.

Kas moteriai padeda išlaikyti grožį? Geras vyras.

Šiandien aš gyvenu taip, kad jaučiuosi laiminga. Ir ko daugiau reikia. Bet ėmė ir prisireikė. Vakarykštis apsipirkimas, dar pridėjo laimės prie tos pradinės stadijos. O grįžus namo ir pasistaipius su šokių bateliais prieš veidrodį dar truputį pliuso prie tos pradinės su apsipirkimo laime. Bet tai kiek daug džiaugsmo visa tai suteikė.

Vakar dėkojau D. už laisvą dieną. Maniau bus gera, po atsiskaitymo pailsėsiu, bet tiek darbų buvo, kad grįžau kaip po darbo. Va tau boba ir devintinės. Laisva diena skaitosi.

Vakar pasidarė įdomu, kodėl nusipirktų daiktų nerodau čia. Na, daugumu juk rodo, tai kuo aš čia prastesnė. Bet dėk dabar viską kažkur, fotografuok, ir kaip tyčia, ten kur pas mane baltas fonas prasčiausias apšvietimas. Vakar įėjus į namus netikėtai užklupo tokia mintis: mano namai kaip žiema, kaip čia balta.

Mėgstu vienišus vakarus. Pasidarai ką nors skanaus lengvai užkąst ir pagurkšnot, būni vienas pats, apgalvoji viską, krapštaisi prie kažkokių smulkmenų, ir ateina išganingos mintys. Kokia ramybė namuose. Man patinka tokie vakarai. Horoskopuose rašo, kad mano zodiakas labai mėgsta kompanijas ir bendravimą. Mėgstu, bet mėgstu ir vienatvę. Man gera vienai vaikščioti po miesto gatvėmis, ar vakarą praleisti tik su savimi.

Gero vakaro ir artėjančio penktadienio. Ir skanaus man bei kažkam, kas dar užkandžiauja, aš tai būtinai.

From dust to dust

Pasukamas raktas ir pasigirsta senos spintos girgždesys. Toks pažįstamas ir malonus ausiai. Taip, aš žinojau, kad  pirmame jos stalčiuje visada galima rasti saldainių.
Spintoje balta ir gaivi patalynė.
Rankos glostančios man galvą ir lūpos pasakojančios įdomias senas istorijas, kaip sniegas balti plaukai.
Niekada negirdėjai kaip skamba mano balsas, bet suprasdavai ką pasakodavau.
Tiek daug dar nespėjau pasakyti ir paklausti.
Tylus kiemas ir namai, nebegirgžda varstomos spintos durys.
Tyli ir lūpos.